uparočius

×uparõčius, -ė smob. (4) NdŽ kas labai piktas; užsispyrėlis: Jis toks uparõčius, jam ne jeib kas įtinka J. Par didelį lepnumą [vaikas] baisiausis uparõčius Krš. Sūnus kaip apsižanijo, įgavo pačią, piktą uparočę rš.